Trečiadienis, lapkričio 21, 2018
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Chiromantijos kaip matematikos neišmoksi

23 Spa 2013

Valstiečių laikraštis 2013 m. spalio 30 d. • Nr. 86 (9311)

Chiromantės Laros Adžgauskienės likimą tikriausiai lėmė senelis aktorius, turėjęs ekstrasenso galių. Jis ilgus vakarus anūkei skaitydavo pasakas apie fėjas, elfus ir magiškus šermukšnius, o mergaitė svajojo užaugusi rašyti pasakas apie meną. Dabar, praėjus bemaž trisdešimčiai metų, moteris teigia, jog kitaip ir būti negalėję: ji dirba tai, kam buvo gimusi. 

Arčiausiai – dailė

Galėjote tapti ir būrėja, ir pasakų rašytoja. Kodėl pasirinkote menotyrą – arčiau standarto esančią profesiją?

Tuo metu kelias į chiromantiją buvo labai vingiuotas. Pirmąsias įžvalgas, kokie yra žmonės ir kaip su jais bendrauti, patyriau ankstyvojoje vaikystėje. Tikriausiai šį gebėjimą paveldėjau iš senelio. Vėliau primiršau. Man labai patiko istorija. Bet vien istorija nelabai įdomu, todėl nusprendžiau studijuoti meno istoriją. Juolab kad senoji dailė man siejosi su chiromantija: diplominis darbas, kurį rašiau nuo trečiojo kurso, buvo apie Šv. Kotrynos bažnyčios paveiksluose ir skulptūrose pavaizduotų šventųjų dvasinius ryšius. Ši bažnyčia priklausė benediktinėms, o jų regula buvo pagrįsta teiginiu, kad viskas turi priežastis ir pasekmes. Be to, šios vienuolės buvo labai išsilavinusios, protingos, iš žolių gamino vaistus. Tai buvo viena iš sričių, esančių tarp mokslo ir mistikos, tikėjimo. Tėčiui, kuris buvo diplomatas, jo mokytojas padovanojo rankraštį apie chiromantiją. Tėčiui tai nebuvo įdomu, todėl rankraštis teko man. Kartais kurso draugams skaitydavau iš rankų. Tais laikais tai buvo keistas pomėgis. 

Slėpėte?

Ne, neslėpiau. Daugelis žinojo. Kas prašydavo, pasakydavau. Taip ir vyrą susiradau: paskaičiau iš rankos, o jis pamanė, kad varčiau jo saugumo bylas. Po to daug metų manęs neprašė nieko pasakoti.

Ar su Raimondu buvote kurso draugai?

Ne, jis mokėsi kitame kurse – skulptūros. Susitikome atsitiktinai. 1987-aisiais ar 1988-aisiais su bičiuliais rengiau stalinistinės dailės pasekmių parodą. Dailės akademijoje, kai iš kėdžių buvo verčiama visa profesūra, radome jų Stalino laikų kūrinius ir iškabinome. Dėstytojai, žinoma, reagavo skaudžiai: vieni supyko, kiti apsiverkė... Buvome labai jauni ir ekstremaliai nusiteikę. Taigi, rengiant šią parodą, man prisireikė kažkokių užrašų, nuėjau prašyti pagalbos piešiančių vaikinų... Viskas baigėsi vestuvėmis ir dviem vaikais. Tai buvo pirma ir paskutinė mano organizuota paroda gyvenime.

Ar dirbote kaip menotyrininkė?

Taip, ketverius metus Kultūros paveldo moksliniame centre. Rūpinausi senąja daile, registravau paminklus. Bet šis darbas buvo labai monotoniškas. Dailės akademija, matyt, mane sugadino, buvau įpratusi dirbti savarankiškai, planuoti laiką. Išėjau dekretinių atsotogų ir nebegrįžau. Po to penkiolika metų dirbau Raimondo asistente, grimuotoja, stiliste ir dar viskuo kitkuo, ko tik prireikia prestižinių žurnalų viršeliams nuotraukas darančiam fotografui.

Šalia visuomet buvo chiromantija?

Taip. Bet iš pradžių tuo užsiimdavau tik priebėgomis, kol supratau, kad tai – mano kelias.

Kada supratote, kad galite tai daryti?

Studijų metais. Tik nebuvau tikra, ar man tai svarbu. Bet kai suvokiau, kad kito kelio nėra, mano gyvenimo linija delne iš punktyrinės per du mėnesius pasidarė vientisa. Beje, tai – atsakymas tiems, kurie tvirtina, kad rankų linijos nesikeičia.

Chiromantija ne burtai

Sakote, kad chiromantija – tai mokslas, bet mes dažniau girdime priešingą nuomonę, kad tai – ezoterika.

Greitai bus minimas chiromantijos mokslo šimtmetis. Rankos yra smegenų veiklos atspindys. Įrodyta, kad kai žmogus priima sprendimus, jo intelektinė veikla atsispindi rankose. Neseniai britų mokslininkai įrodė, kad rankose galima pamatyti ir ankstyvų tam tikrų ligų – vėžio, diabeto – požymių. Chiromantas neburia, jis logiškai nagrinėja daugybę požymių, kaip geografas nagrinėtų žemėlapį, ir bando suvokti, kodėl žmogus elgiasi taip, o ne kitaip. Bet yra dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti. Tikriausiai tai sukėlė tiek daug neigiamų nuomonių apie chiromantiją. O mūsų žmonės greitai mėgsta apkaltinti raganavimu: jei tik žinai daugiau nei kiti, vadinasi, esi burtininkė.

Nejaugi šiuolaikiniai žmonės tiki burtais?

Ir tiki, ir netiki. Nori tikėti kažkuo, kas paaiškintų, kas vyksta jų gyvenime. Kartais žmogus iš šalies jiems pasako tai, ko trūksta. Esu vertėja iš rankų kalbos: viskas parašyta, tik žmonės nemoka skaityti.

Daug disciplinų, kurios pasaulyje pripažįstamos mokslu, pas mus laikomos ezoterika. Kodėl?

Dėl neišmanymo. Viskas labai suprastinama. Gal tik apie astrologiją žino bent jau tiek, kad pagal gimimo datą galima rasti panašių bruožų žmonių. Sovietmečiu žmonės pasitraukė nuo visko, kas dvasiška, ir jiems to trūksta. Be to, buvo nutrauktos mokslo tradicijos ir liko spraga. O užsienyje yra labai rimtų tyrinėjimų. Netgi Rusijoje paskelbta išsamių chiromantikos tyrimų apie ligų prevenciją. Į lietuvių kalbą, deja, labai mažai išversta. Be to, daugelis spalvotų žurnalų chiromantiją pristato labai lėkštai, kaip lengvo pobūdžio literatūrą neturinčioms ką veikti namų šeimininkėms: kiek vyrų, kiek vaikų ir kada mirsi. Bet juk tai – nesąmonė. Žmonės net įsibaimina: mano trumpa gyvenimo linija, greitai mirsiu! Išvadas galima daryti tik žiūrint į visumą, taip, kaip gydytojas: juk iš vieno simptomo negalima pasakyti, kuo žmogus serga.

Žmonės klauso, bet negirdi

O krizė, kuri sudrebino daugelio žmonių gyvenimus, ar jus kažkaip paveikė?

Kad ateina krizė, mes suvokėme dar tada, kai visi sakė „ne, ne, viskas gerai". O kai jie suvokė, aš jau buvau rami, nes buvau daug ką permąsčiusi. Bet žmonės iki šiol yra labai sutrikę, jiems reikia padėti: jiems reikia net ne chiromantijos, o kad juos kas nors girdėtų.

Ar pas jus ateinantys žmonės girdi?

Jei žmogus ateina turėdamas konkretų klausimą, dažniausiai girdi ir stengiasi suprasti, ką sakau. Beje, ant rankos yra ženklų, kurie parodo, kad šis žmogus nepasirengęs girdėti.

Ar tokiems verta kalbėti?

Stengtis visuomet verta. Apie 60 proc. žmonių girdi, ką sakau, ir daro išvadas. Ir net man pačiai keista, kad jie pasikeičia.

Ko gi tuomet ateina tie, kas nenori girdėti?

Iš smalsumo. Gal jiems tai – ženklas, gal po kiek laiko, susiklosčius palankioms aplinkybėms, jie prisimins, ką sakiau, ir pradės galvoti, kodėl jų gyvenimas toks. Šiaip sau nieko nebūna. Tuo esu įsitikinusi.

Ar pati chiromantija naudojatės?

Taip. Stengiuosi. Bet žmogus yra silpnas, ne visuomet pavyksta elgtis taip, kaip reikia: matau, kad turiu kažką daryti, bet sakau „Ne, ne, čia ženklas ne man." Po to krentu veidu į purvą. Priimu tai kaip vonią, sakau, kad naudinga odai, nusiprausiu ir darau, ką reikia daryti.

Ar norint tapti chiromantu reikia turėti pašaukimą?

Yra kursai. Bet nemanykite, kad chiromantijos galėsite išmokti kaip matematikos. Reikia ir vidinio pojūčio. Kai kurie jį turi nuo gimimo, kiti įgyja. Tai – tarsi intuicija, kuri leidžia žiūrėti ne į ranką, o per ranką į žmogaus sielą.

Visuomet apie žmogų rašau studijas pagal taisykles, šaltai: kas, kaip ir kodėl. Tačiau staiga tarsi kažkas lūžta ir imu matyti daugiau nei ranką – ko trūksta tam žmogui. Tie keli lapai, kuriuos parašau tokiu momentu, yra patys stipriausi ir naudingiausi. Man tai – naujas jausmas. Šis supratimas atėjo su laiku, su žmonėmis, kurie man palieka savo energiją. Šito išmokti neįmanoma.

Ar nebūna kartais baisu?

Ne. Jaučiu begalinį malonumą, jei pasiseka padėti. O duodama žmonėms, iš jų gaunu nepalyginamai daugiau. Baisiausias momentas, kai suprantu, kad veltui švaistau laiką – žmogus tikrai nieko nekeis. Jam nesvarbu. Pati didžiausia bausmė – mokyti žmogų, kuriam nusispjauti. 

Nuo ko priklauso, ar žmogus išgirs?

Nežinau, gal aš nemoku iki jų prisibelsti. Bet būna visokių: iš pradžių kandžiai šypsosi, vėliau po truputį šypsena dingsta ir ima klausytis. Kai kurie bando tikrinti faktus. Bet aš nekalbu apie datas, nes man neįdomu, kada tas žmogus ves, kiek žmonų ir meilužių turės. Man svarbiau, kur jis eina, kokių klausimų jam kyla, ar galiu padėti jam tą kelią rasti. Žinoma, jei matau ligą, privalau pasakyti, kad kuo greičiau kreiptųsi į gydytoją.

Ar ateina žmonių su blogais kėslais?

Mes pritraukiame panašius į save žmones. Pas mane blogų neateina. Gal jie bijo, nes mano etinės nuostatos labai išreikštos, o gal jaučia, kad nepadėsiu jiems. Kiekvieno žmogaus pasirinkimas, ar žirklėmis nukirpti saitus, kurie neleidžia eiti pirmyn, ar jomis durti į širdį. Aš stengiuosi daryti tik gera ir visada patariu nekenkti kitam, bet ne todėl, kad tam žmogui bus blogai. Daug kartų blogiau bus tam, kas kenkia. Blogio šleifas jį lydės daugelį metų.

Kaip save įsivaizduojate senatvėje?

Jauna, graži, linksma ragana... (juokiasi). Kiekviena moteris šiek tiek yra ragana, nes turi magnetizmo. Moterys gimdo vaikus, todėl turi daug stipresnę nei vyrai prigimtinę intuiciją. Be to, vyrai dažnai neleidžia pasireikšti savo pasąmonės ištekliams. Žmonės galėtų patys pasidomėti savo rankomis. Jiems tai padėtų suprasti ir vienas kitą, ir savo vaikus, kaip elgtis, kad jų netraumuotų. Verta pasidomėti ne tik rankomis. Kartais, kai reikia konkrečių atsakymų, gali padėti taro kortos, numerologija ar švytuoklė: jos papildo informaciją, kurios trūksta rankose.

Ar kiekvienam reikėtų kreiptis į chiromantą?

Tik jei jauti, kad reikia. Tik bėda ta, kad mes per triukšmą, kuris sklinda iš gatvių, televizorių, mūsų pačių, nebegirdime savo impulsų – vidinio garso, kuris tyliai liepia kažką daryti. Bet jei jaučiate, kad nereikia, neikite. Net jei tai pajuntate tik prie chiromanto ar būrėjo durų, apsisukite ir eikite namo. Intuicija dažniausiai būna teisi.

Daug žmonių tarsi žino, kad reikia kažką daryti, nes nesiseka. O ką daryti?

Reikia kalbėtis. Dažnai žmogus neparodo, kaip jam blogai, visiems šypsosi ir eina kaip jautis vaga, kol neišspinduliuotas stresas sprogsta, todėl jis suserga sunkiausiomis ligomis. Jei kalbėtumės, ir savižudybių būtų mažiau, ir sveikesni būtume.

Bet juk niekas negirdi!

Tai va. Tam ir egzistuojame mes, žmonės, kurie girdi.

Orginalūs laikraščio puslapiai:

Dabar svetainėje

Dabar svetainėje 35 svečiai (-ių) ir narių nėra

Aš Facebook'e